Daugpilis, antras pagal dydį Latvijos miestas, įsikūręs prie Dauguvos (Vakarų Dvinos) upės krantų Latvijos Respublikos pietrytinėje dalyje 232 km atstumu nuo sostinės Rygos. Miestas ne kartą keitė savo pavadinimą: Dinaburgas (1275), Borisoglebskas (1656–1667), Dvinskas (1893–1920), Daugpilis – nuo 1920 m.
Miesto istorija prasideda viduramžių laikotarpiu, kai Latvijos žemes užkariavo vokiečių riteriai-kryžiuočiai. Kaip byloja istoriniai šaltiniai, Dinaburgo pilį įkūrė Livonijos ordino magistras Ernestas fon Racburgas 1275 m. palei prekybos kelią iš variagų pas graikus, kuris ėjo Dauguva ir buvo prie rusų ir lietuvių žemių ribos. Pilis tapo svarbiu įtvirtinimo tašku, šalia kurio įsikūrė pirklių gyvenvietė.
Dinaburgo pilis nuolat jautė grėsmę iš Polocko ir Lietuvos kunigaikštysčių, rusų ir lietuvių kariuomenės ne kartą bandė ją sugriauti. Pirmas mūšis prie pilies sienų įvyko 1277 m., kai lietuvių kunigaikštis Traidenis visą mėnesį nesėkmingai bandė užkariauti ordino pilį, pilis atsilaikė.
XIV–XV a. Dinaburgo pilį daug kartų puolė lietuvių ir rusų kunigaikščiai, pilis buvo suniokota ir iš naujo pastatyta, todėl turėjo svarbią strateginę reikšmę. Livonijos ordinas negailėjo lėšų pilies įtvirtinimui. 1347 m. ordino magistras Gosvinas Gerikas įtvirtino ją keturiais bokštais.
XV a. pradžioje Dinaburgo komtūras tapo vienu iš svarbiausių vokiečių ordino patikėtinių. Šiuo laikotarpiu, pasitelkęs Dinaburgo pilies įgulą, Livonijos ordinas daug kartų puolė rusų žemes, taip keldamas grėsmę Pskovui ir Novgorodui. Tačiau po jų prijungimo prie Maskvos kunigaikštystės Maskvos kunigaikštis Ivanas III, norėdamas apsaugoti vakarines sienas, pradėjo karo žygį prieš Livoniją. XV a. pabaigoje Livonija prarado savo galią, patyrė nuosmukį.
1481 m. didžiulė Ivano III kariuomenė, kurią sudarė 20 tūkstančių karių, neilgam laikui užkariavo Dinaburgo pilį. Pagal pasirašytos taikos sutarties tarp Ivano III ir ordino magistro Valterio fon Pletenbergo sąlygas visos užkariautos teritorijos buvo grąžintos Livonijai, kuri 50 metų turėjo mokėti duoklę Maskvos kunigaikštystei. Ši sutartis pailgino Livonijos egzistenciją daugiau nei pusšimčiu metų. Tik Livonijos karas (1558–1582) galiausiai sunaikino nusilpusią valstybę.
XVI a. antroje pusėje Livonija nebesugebėjo atlaikyti rusų kariuomenės antpuolio ir kreipėsi pagalbos į Lenkiją. 1559 m. kartu su kitomis tvirtovėmis Dinaburgo pilis buvo užstatyta Lenkijos karaliui Žygimantui II Augustui. 1561 m. Livonijos ordinas nustojo egzistuoti. Dviems šimtmečiams (1561–1772) Latgala tapo lenkų provincija – Infliantija. Nuo 1566 m. Dinaburgas tapo Infliantijos vaivadijos administraciniu centru.
1577 m. rugpjūčio 11 d. Ivano Rūsčiojo kariuomenė užkariavo pilį. Per ilgą Livonijos karo laikotarpį Dinaburgo pilis ir prekybos linijos buvo sugriautos. Iki šio laiko pilis išsilaikė 300 metų ir prarado savo karinę reikšmę.
Tačiau šios teritorijos, kuri buvo Dauguvos vidurinėje atkarpoje ir kur susidūrė Rusijos ir Lenkijos interesai, strateginė reikšmė tapo gana svarbi. Ivanas Rūstusis pastatė naują tvirtovę 19 km žemyn palei Dauguvą nuo senosios pilies, kur dabar yra Daugpilis. Statybas tęsė lenkai, nes 1582 m. sausį buvo pasirašyta sutartis tarp Lenkijos ir Rusijos, ir visa Latgalos teritorija, įsk. naująją tvirtovę, buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį.
1582 m. Lenkijos karalius Steponas Batoras suteikė Dinaburgui Magdeburgo teises. Tai buvo svarbus juridinis aktas, kuris pripažino teisėtu miesto egzistavimą prie įtvirtinimo. Miesto reikalus tvarkė magistratas.
XVII a. Dinaburgas tapo svarbiu prekybos ir muitinės centru. Tuo metu dėl Baltijos žemių kovojo Lenkija, Rusija ir Švedija. Naujoji Dinaburgo tvirtovė ir miestas ne kartą patyrė priešo antpuolius: 1600 m. ir 1655 m. jį užkariavo švedai.
1656 m. birželį rusų caras Aleksejus Mihailovičius su kariuomene užpuolė Dinaburgo tvirtovę ir išvijo švedus. Užkariautas miestas buvo pavadintas Borisoglebsku ir buvo Rusijos sudėtyje 11 metų. 1667 m. po Andrusovo paliaubų sutarties sudarymo miestas grąžintas Lenkijai ir jos sudėtyje buvo iki 1772 m. su ankstesniu pavadinimu Dinaburgas. 1677 m. Dinaburgas tapo Infliantijos vaivadijos administraciniu centru ir vyskupo rezidencija.
Naujų iššūkių miestui atnešė XVIII a. pradžia, Šiaurės karas (1700–1721) tapo paskutine faze sprendžiant Baltijos klausimą, lėmęs reikšmingus pokyčius Baltijos politiniame žemėlapyje. Karas prasidėjo 1700 m. vasarį Rusijos sąjungininkams saksams nesėkmingai užpuolus Rygą. Dinaburge tuo metu žiemojo saksų kariuomenė. Karas siaubingai nuskurdino vietinius gyventojus ir prisidėjo prie ligų bei epidemijų išplitimo. 1710 m. Latgalos teritorijoje siautėjo maras, miestas nuo jo labai kentėjo. Beveik visa Dinaburgo įgula išmirė, tvirtovė buvo nuginkluota, pabūklai išvežti į Vilnių. Nuo to laiko tvirtovė ir miestas sunyko.
XVIII a. Lenkijoje tęsėsi valstybės vidinio susiskaldymo procesas, prasidėjęs XVII a. viduryje. Aštrūs nesutaikomi klasių nesutarimai privedė šalį prie kracho. Prūsija ir Austrija keletą kartų kėlė klausimą dėl vadinamojo Lenkijos paveldo padalijimo. Derybos tęsėsi nuo 1769 m. iki 1772 m. ir baigėsi 3 didžiųjų šalių – Prūsijos, Austrijos, Rusijos – sutartimi. Pagal šią sutartį Rusijai atiteko Latgala, Mstislavo, Polocko ir Vitebsko vaivadijos.
1722 m. po pirmojo Lenkijos padalijimo Dinaburgas prijungtas prie Rusijos ir tapo Polocko gubernijos apskrities miestu, o nuo 1802 m. – Vitebsko gubernijos miestu. 1781 m. rugsėjo 21 d. Dinaburgas įgijo naują herbą, kuris išliko iki 1917 m.
Didelių permainų į miesto gyvenimą įnešė naujos Dinaburgo tvirtovės statyba, prasidėjusi 1810 m. dėl Napoleono antpuolių grėsmės. Karo pradžioje 1812 m. statybos darbai dar nebuvo pabaigti, tačiau tvirtovė atliko svarbų vaidmenį saugant Rusijos šiaurės rytų sieną. Po karo tvirtovės statybos tęsėsi, 1833 m. gegužę tvirtovė iškilmingai pašventinta, tačiau pastatų ir įtvirtinimų statybos tęsėsi iki 1878 m.
XIX a. viduryje sulig geležinkelio statyba Rusijoje Dinaburgas tapo reikšmingu geležinkelio mazgu. Per miestą ėjo tokios svarbios magistralės kaip Peterburgas–Varšuva, Ryga–Orla. Geležinkelio statyba paskatino miesto ekonominį vystymąsi.
1893 m. imperatoriaus Aleksandro III įsakymu Dinaburgas buvo pervadintas Dvinsku.
XIX ir XX a. sandūroje Dvinskas tapo didžiausiu Šiaurės vakarų regiono pramonės ir kultūros centru. 1913 m. mieste gyveno 112 848 žmonės, tai yra daugiau negu Minske.
Pirmojo pasaulinio karo metais Dvinskas tapo priefrončio miestu, čia buvo įsikūręs 5-asis rusų armijos štabas. Miestas labai nukentėjo karo metu, gyventojų skaičius žymiai sumažėjo, dauguma pramonės įmonių buvo perkelta į Rusijos vidurį. 1918 m. nuo vasario iki gruodžio Dvinske viešpatavo vokiečiai, po to miestą užėmė bolševikai.
1920 m. sausio 3 d. bendromis Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos jėgomis miestas išlaisvintas iš bolševikų ir pavadintas Daugpiliu.
Nepriklausomybės metais miesto ekonomika atkurta, vystėsi švietimas ir kultūra. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje pastatytas monumentalus pastatas – Vienybės namai, taip pat Vienybės tiltas.
1940 m. birželį Latvijos Respublika įtraukta į TSRS sudėtį, o 1941 m. sovietinę okupaciją pakeitė hitlerinė. Tvirtovės pastatuose vokiečiai įrengė žydų getą ir stovyklą rusų karo belaisviams „Stalag-340“. Karo metais miesto teritorijoje buvo nužudyti daugiau nei 125 tūkstančiai žmonių.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu mieste buvo suniokota daugiau kaip 70 % pastatų. 1944 m. liepos 27 d. į Daugpilį įžengė Raudonosios armijos daliniai.
Pokario metais greitais tempais buvo atkurta miesto ekonomika ir kultūra. Buvo statomos naujos įmonės, švietimo ir kultūros įstaigos, kūrėsi nauji miesto mikrorajonai.
1991 m. buvo atkurta nepriklausoma Latvijos Respublika, miesto plėtra toliau vyko naujomis aplinkybėmis. Daugpilis yra Rytų Latvijos kultūros ir mokslo centras. Jis vadinamas Europos sandraugos minimodeliu, nes istoriškai Daugpilis susiformavo kaip daugiatautis miestas. Daugiatautė kultūra atsispindi architektūroje, mene, buities tradicijose.