Lenkų palikimas Daugpilyje

1561 metais Latgala tapo Lenkijos sudedamąja dalimi. Po lenkų–švedų karo (1600–1629) Latgala iki 1772 metų liko Lenkijos nuosavybėje ir imta vadinti Infliantija (Inflanty) arba Lenkijos Vidžeme. Šiuose istorijos vingiuose ypatinga vieta teko Daugpiliui. Infliantijos kunigaikštystės priešakyje buvo karaliaus paskirtas valdytojas, kuris buvo vadinamas vaivada. Latgala buvo suskirstyta į 4 apskritis: Daugpilio, Rėzeknės, Ludzos ir Viliakos. Apskričių viršininkai buvo vadinami starostomis. Daugpilio starosta buvo vyriausiasis starosta. Infliantija turėjo savo vyskupą, pradžioje su rezidencija Daugpilyje, o paskui Vilniuje. Be valstybinio Seimo Varšuvoje, Daugpilyje buvo sudarytas vadinamasis seimelis (mažasis Seimas) su šešiais deputatais (bajorais) iš Latgalos, Lietuvos ir Lenkijos. XVI a. nuo 1513 m. iki 1525 m. Daugpilio komtūras buvo Heinrichas Pliateris. O 1883 m. vasarą grafas Jonas Kazimieras Juozapas Pliateris-Zybergas (1850–1922) viename iš dabartinių miesto mikrorajonų – Poguliankoje – įkūrė sanatoriją, kurioje buvo atliekamos mineralinio vandens, purvo ir kumyso gydomosios procedūros. Nuo to laiko Pogulianka pradėta vadinti kurortu. Jis valdė nuosavybę iki 1918 metų. Sanatorija darbą baigė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. 1886 metais grafas atidarė susisiekimo laiveliais Dauguvos upe liniją Dinaburgas–Pogulianka. Šiuo metu Daugpilyje yra Plāteru gatvė. Su Lenkija Daugpilį glaudžiai sieja ir 1920 metų sausio įvykiai, kai Lenkijos armijos divizijos iš miesto išvijo bolševikus. Daugpilio mieste šiuo metu gyvena apie 15 % lenkų, veikia Lenkų kultūros centras ir Lenkų gimnazija. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis, kuris 2010 metais aplankė miestą, Daugpilį pavadino Latvijos lenkų sostine.